Parvo virusas per rankas, batus ar orą? Kaip jis iš tikrųjų plinta
Savaitgalį draugė užsuko su savo šuniuku. Po kelių dienų tavo augintinis tampa liūdnas, neėda, vemia. Galvoji – gal sušalo. O tada išgirsti iš veterinaro žodį, kuris įstringa gerklėj: parvo virusas.
Tai ne tas atvejis, kai gali laukti, stebėti, duoti mėsytės. Parvo virusas smogia greitai, dažnai netikėtai. Ir nors šunų pasaulyje jis gerai žinomas, daug kas vis dar nesupranta, kaip jis taip greit pasklinda.
Nešvarūs batai – rimtesnė grėsmė nei atrodo
Įsivaizduok: tavo šuo nė nesusitiko su kitu šunimi. Bet vis tiek užsikrėtė. Kaip? Vienas dažniausių kelių – mūsų pačių batai. Virusas ypač gyvybingas. Jis gali „gyventi“ aplinkoje net kelis mėnesius, o kartais – ir metus. O jei į namus parsineši užkrėstą žemę ar dulkes, šuniui pakanka vos vieno prisilietimo prie grindų.
Ar gali užkrėsti glostymas?
Virusas plinta ne per orą – čia gera žinia. Bet bloga ta, kad jis labai gerai „prikimba“ prie paviršių. Rankos, drabužiai, net kuprinė, kurią padėjai parke ant žolės – viskas gali tapti tiltu virusui pasiekti tavo augintinį.
Jis nejaučia, kad tai pavojinga. Uostinėja, laižo, gyvena savo nosimi. O kai virusas patenka į organizmą – ima daužytis per imunitetą, žarnyną, kraują.
Ką sako skaičiai
Dauguma parvo virusu sergančių šuniukų – iki 1 metų. Bet tai nereiškia, kad vyresni saugūs. Jei nepaskiepyti ar organizmas nusilpęs – grėsmė išlieka.
Štai kodėl veterinarai nuolat primena: parvo virusas – ne tas, kurį galima ignoruoti. Ypač kai dauguma žmonių net nežino, kad jį gali parsinešti iš parko, kiemo ar net šunų kirpyklos.
Kaip saugotis, kai pavojus nematomas
Parvo virusas nematomas plika akim. Jis neturi kvapo. Ir dažniausiai ateina tyliai.
Todėl svarbiausia – nebijoti būti atsargiam:
- Dezinfekuoti batus grįžus iš vietų, kur buvo daug šunų
- Neleisti augintinio ten, kur nežinai, kas prieš tai buvo
- Rinktis veterinarus ir veisėjus, kurie laikosi higienos taisyklių
- Skiepyti – tai pagrindinis saugiklis
Ir pabaigai – istorija, kuri primena, kodėl verta saugotis
Aistė turėjo mažą prancūzų buldogą – Milą. Ji buvo paskiepyta, bet dar ne visais etapais. Vieną rytą Aistė parsinešė kavą iš miesto, o Mila su pasimėgavimu laižė jos sportbačius. Po dviejų dienų prasidėjo viduriavimas. Po keturių – jau buvo klinikoje. Parvo virusas. Laimei, spėjo sureaguoti.
Ši liga neturi kvailų klausimų. Ji turi laiką. Ir jis – labai ribotas. Todėl jei žinai, kad egzistuoja toks virusas – jau turi pranašumą. Nes dabar tu žinai, kur jis slepiasi. Ir ką gali padaryti, kad tavo šuo liktų saugus.
