Dėmesio koncentracija vaikystėje nėra gebėjimas kuo ilgiau išsėdėti vienoje vietoje. Vaikas gali penkiolika minučių labai susikaupęs statyti trasą ant grindų, tačiau po trijų minučių nebenorėti pildyti užduočių lapo. Tai nereiškia, kad pirmoje situacijoje jis turi gerą dėmesį, o antroje staiga jo netenka. Didelę reikšmę turi veiklos sudėtingumas, motyvacija ir tai, ar vaikas aiškiai supranta tikslą.

Todėl tinkamai parinktos mokymo priemonės koncentraciją dažniausiai ugdo netiesiogiai. Jos sukuria užduotį, kurios norisi imtis ir kurią galima užbaigti.

Penkių minučių principas

Vaikui, kuris greitai nukreipia dėmesį kitur, nebūtina iš karto planuoti ilgos veiklos. Galima pradėti nuo trumpo, labai aiškaus tikslo: sudėti vieną nedidelę dėlionę, surasti penkias vienodas formas ar pastatyti bokštą pagal paveikslėlį.

Kai tokią užduotį vaikas atlieka gana lengvai, galima ją šiek tiek pailginti. Taip koncentracijos laikas didėja ne dėl spaudimo „dar pasėdėti“, o dėl natūraliai augančio užduoties sudėtingumo.

Geras principas galėtų atrodyti taip:

5 minutės: viena konkreti, aiški užduotis.
10 minučių: du tarpusavyje susiję žingsniai, pavyzdžiui, iš pradžių surūšiuoti detales, tada iš jų sudėti modelį.
15 minučių ir daugiau: ilgesnis projektas, kuriame yra keli etapai ir vaikas mato, kaip artėja prie galutinio rezultato.

Laikas čia nėra taisyklė ar norma. Tai tik būdas palaipsniui didinti užduoties apimtį.

Kokios priemonės tam tinkamos?

Dėlionės reikalauja lyginti vaizdus, formas ir pozicijas. Konstruktoriai skatina nepamesti galutinio tikslo atliekant kelis tarpinius veiksmus. Rūšiavimo žaidimuose reikia nuolat prisiminti taisyklę – pavyzdžiui, rinkti tik tam tikros spalvos ar formos objektus.

Dar įdomesnės gali būti „surask skirtumus“, labirintų, sekų ar paveikslėlių paieškos užduotys. Jose dėmesį reikia ne tik išlaikyti, bet ir atsirinkti svarbią informaciją iš daugybės detalių.

Tačiau priemonė yra tik pusė rezultato. Kita pusė – aplinka.

Jeigu ant stalo vienu metu guli penki žaidimai, šalia veikia televizorius, o dar ir telefonas leidžia garsus, vaikui tenka daug daugiau darbo atsirenkant, į ką nekreipti dėmesio. Todėl kartais efektyviausia koncentracijos „priemonė“ yra tiesiog tuštesnis stalas. Labai padeda ir aiški užduoties pabaiga. Frazė „dabar pasimokysime“ mažam vaikui yra neapibrėžta. „Suraskime visas šešias poras ir baigsime“ – konkretu.

Nereikėtų pamiršti ir judrių veiklų. Dėmesį galima lavinti atliekant judesių seką, ieškant kambaryje paslėptų objektų ar vykdant kelių dalių instrukciją. Susikaupimas nėra sinonimas sėdėjimui.

Todėl renkantis ugdymo priemonę verta klausti ne „ar ji privers vaiką ilgiau išsėdėti?“, o „ar joje yra pakankamai aiškus tikslas, kad vaikas norėtų prie jo išbūti iki rezultato?“