Kai nebepasitikim tuo, ko negalim paliesti

Prieš kelerius metus vienas Vilniaus IT įmonės vadovas papasakojo istoriją, kuri įstrigo atmintyje. Jis turėjo solidų akcijų portfelį, kelis investicinius fondus, pensijų kaupimą – viską, ką rekomenduoja finansų patarėjai. Skaičiai ekrane atrodė įspūdingai.

Tada atėjo 2022-ųjų vasaris.

Per kelias dienas jo portfelis nukrito dvidešimt procentų. Fondai, į kuriuos investavo, sustabdė išpirkimus. Banko aplikacija rodė skaičius, bet tie skaičiai atrodė vis mažiau realūs. Jis pradėjo galvoti apie tai, kas būtų, jei sistema tiesiog sustotų. Ne apokalipsė, ne pasaulio pabaiga – tiesiog techninė klaida, kibernetinė ataka, politinis sprendimas.

Tą mėnesį jis pirmą kartą nuvažiavo į tauriųjų metalų parduotuvę.

Naujas pirkėjų profilis

Ši istorija nėra unikali. Pastaraisiais metais tauriųjų metalų pardavėjai Lietuvoje pastebi panašų pirkėjų profilį: išsilavinę, technologijas išmanantys žmonės, kurie puikiai supranta, kaip veikia skaitmeninės finansų sistemos. Ir būtent todėl nori dalį turto laikyti už jų ribų.

Tai nėra nepasitikėjimas bankais ar valstybe. Tai kažkas subtilesnio – suvokimas, kad sudėtingos sistemos turi sudėtingų pažeidžiamumų.

Kai jūsų turtas egzistuoja tik kaip įrašas duomenų bazėje, jis priklauso nuo tos duomenų bazės veikimo. Nuo serverių, nuo elektros, nuo interneto, nuo politinių sprendimų, nuo teisinių interpretacijų. Dauguma laiko tai veikia puikiai. Bet „dauguma laiko” nėra „visada”.

Realumas skaitmeniniame amžiuje

Investicinis auksas šiame kontekste atlieka specifinę funkciją. Jis nėra pelningiausias turtas – akcijos ilguoju laikotarpiu dažniausiai duoda didesnę grąžą. Jis nėra patogiausias – reikia kažkur laikyti, saugoti, rūpintis. Jis nėra likvidžiausias – pinigus iš banko sąskaitos pervesi per sekundę, auksą parduoti užtrunka.

Bet jis yra realus tokiu būdu, kokiu skaitmeniniai aktyvai nėra.

Kai laikote rankoje aukso monetą, laikote objektą, kuris turėjo vertę prieš tūkstantį metų ir turės vertę po tūkstančio metų. Jokia valdžia negali jo „įšaldyti”. Jokia sistema negali jo „ištrinti”. Jokia infliacija negali jo „atspausdinti”.

Tai ramybė, kurią sunku įkainoti.

Ką sako skeptikai

Žinoma, skeptikai turi argumentų. Auksas negeneruoja pajamų – jis tiesiog guli ir nieko nedaro. Akcijos moka dividendus, obligacijos – palūkanas, nekilnojamasis turtas – nuomą. Auksas tik egzistuoja.

Tai tiesa. Tačiau ši kritika pamiršta vieną dalyką: kartais „tiesiog egzistuoti” yra vertybė savaime.

Pajamos iš investicijų ateina su rizika. Įmonė gali bankrutuoti, nekilnojamojo turto rinka – kristi, obligacijų emitentas – nevykdyti įsipareigojimų. Auksas šių rizikų neturi. Jis neduoda nieko papildomo, bet neturi ir ko prarasti.

Portfelio teorijoje tai vadinama „neigiamai koreliuojančiu turtu” – kai viskas krenta, auksas dažniausiai kyla. Praktikoje tai reiškia miegojimą ramiau.

Apčiuopiamumo psichologija

Yra dar vienas aspektas, apie kurį finansų vadovėliai nekalba: apčiuopiamumo psichologija.

Žmonės tūkstančius metų kaupė fizinį turtą. Grūdus, galvijus, žemę, metalus. Skaitmeninis turtas – išradimas, kuriam vos kelios dešimtys metų. Mūsų smegenys dar neprisitaikė prie minties, kad skaičiai ekrane yra „tikri pinigai”.

Kai kas nors sako „turiu šimtą tūkstančių eurų”, bet tie pinigai egzistuoja tik kaip banko duomenų bazės įrašas – kažkuri smegenų dalis tuo nelabai tiki. Kai tie patys šimtas tūkstančių guli seife aukso luitų pavidalu – tikėjimas kitoks.

Tai neracionalu griežta finansine prasme. Bet žmonės nėra racionalūs. Ir tai nėra silpnybė, kurią reikia įveikti – tai savybė, su kuria reikia dirbti.

Monetos kaip tiltas tarp logikos ir emocijų

Auksinės monetos šioje istorijoje užima ypatingą vietą. Jos sujungia investicinę logiką su kažkuo senesniu – kolekcionavimo instinktu, grožio pajautimu, istorijos jungtimi.

Kai žiūrite į Krugerrandą, matote Pietų Afrikos antilopę ir Paul Kruger portretą – simbolius, kurie šioje monetoje nuo 1967-ųjų. Kai laikote Vienos filharmoniką, laikote Austrijos muzikinio paveldo fragmentą. Maple Leaf – Kanados tapatybės dalelę.

Tai prideda emocinį svorį, kurio luitai neturi. Ar tai racionalu? Ne visai. Ar tai žmogiška? Absoliučiai.

Istorijos pabaiga

Grįžkime prie to IT vadovo.

Praėjus trejiems metams, jo akcijų portfelis atsigavo ir net viršijo buvusį lygį. Fondai vėl veikia normaliai. Finansų sistema nesubyrėjo – kaip ir dažniausiai nesubyrėja.

Bet jo požiūris nepasikeitė. Jis vis dar laiko dalį turto auksu. Ne todėl, kad tikisi apokalipsės. Ne todėl, kad nepasitiki bankais. O todėl, kad patyrė akimirką, kai suprato sistemų trapumą.

„Galbūt niekada neprireiks”, sako jis. „Bet jei prireiks – džiaugsiuosi, kad turiu.”

Tai ne investicinė strategija tradicine prasme. Tai kažkas artimesnio draudimui – mokate nedidelę kainą už ramybę. Ir kaip kiekvienas draudimas, jis vertingiausias tada, kai nereikia juo pasinaudoti.

Keista aukso pozicija

Šiuolaikinis pasaulis siūlo begalę būdų kaupti turtą: akcijos, obligacijos, fondai, kriptovaliutos, išvestinės priemonės. Kiekvienas jų turi privalumų. Kiekvienas – trūkumų.

Auksas tarp jų užima keistą poziciją. Jis archaiškas – metalas, kurį žmonės vertino dar prieš išrasdami raštą. Jis nepraktiškas – negali juo atsiskaityti parduotuvėje. Jis „neproduktyvus” – tiesiog egzistuoja.

Ir vis dėlto jis išlieka. Per tūkstantmečius, per imperijas, per revoliucijas, per technologines transformacijas.

Galbūt tai kažką pasako apie žmogaus prigimtį. Apie mūsų poreikį turėti kažką tikro pasaulyje, kuriame vis daugiau dalykų egzistuoja tik kaip abstrakcijos. Apie norą jausti svorį rankose, ne tik matyti skaičius ekrane.

Ne visiems tai svarbu. Bet tiems, kuriems svarbu – auksas siūlo kažką, ko niekas kitas negali pasiūlyti.

Tikrumą.