Du vienodo dydžio namai, dvigubai skirtingos sąskaitos
Vilniaus pakraštyje yra gatvė, kurioje beveik visi namai statyti pagal tą patį projektą: apie 140 kvadratinių metrų, du aukštai, panašūs langai, ta pati stogo forma. Vasarą jie atrodo kaip broliai. Žiemą skirtumas išryškėja vienoje vietoje – sąskaitose. Vieni savininkai už sausį sumoka apie du šimtus eurų, kiti – keturis šimtus ar daugiau. Namai tie patys, šeimos panašaus dydžio, klimatas identiškas.
Skaičiai, kurių savininkai paprastai neturi
Kalbantis su tokių namų gyventojais krenta į akis viena detalė: dauguma jų žino mėnesio sumą, bet nežino savikainos už kilovatvalandę. O būtent šis skaičius parodo, ar sistema dirba, ar tiesiog degina pinigus. Kai skaičiuoji ne eurus per mėnesį, o centus už kilovatvalandę, palyginimas tarp kaimynų staiga tampa įmanomas – ir dažnai nemalonus.
Vienoje gatvėje užfiksuoti skirtumai svyravo nuo maždaug 7 iki 16 centų už kilovatvalandę. Tai ne markės ir ne technologijos skirtumas. Tai nustatymų ir priežiūros skirtumas.
Kai sistemą derina „iš akies”
Dažniausia priežastis, dėl kurios identiški namai šildomi skirtinga kaina, yra banali: sistema paleista ir palikta su gamykliniais nustatymais. Šilumnešio temperatūra – 70 °C, nes „taip buvo”. Šildymo kreivė – vidutinė, nes montuotojas skubėjo. Radiatoriai nesubalansuoti, todėl arčiausiai katilo esantis kambarys kaitinamas, o tolimiausias vos šyla.
Nuo to, kaip suplanuotas šilumos siurblių montavimas, priklauso žiemos sąskaitos gerokai labiau nei nuo įrenginio gamintojo. Tas pats siurblys, dirbdamas su 35 °C šilumnešiu, suvartos beveik trečdaliu mažiau elektros nei dirbdamas su 50 °C. Skirtumas – ne technikoje, o skaičiavime prieš montavimą.
Ką parodo termovizorius
Kelios šios gatvės šeimos užsisakė termovizinę patikrą. Rezultatai buvo panašūs: šilumos nuostoliai per sienas – normos ribose, per langus – prognozuojami, o didžiausi „karštieji taškai” fiksuoti ten, kur niekas nesitikėjo – nešildomoje techninėje patalpoje, per kurią eina neizoliuoti vamzdžiai.
Namas, kuriame vamzdynas techninėje patalpoje buvo izoliuotas, mokėjo mažiau. Kaina už izoliaciją – kelios dešimtys eurų. Metinis skirtumas – kelios dešimtys kartų didesnis.
Įranga sena, bet ne visada kalta
Yra dar viena grupė namų – tie, kuriuose įranga išties pasenusi. Bet ir čia išvada ne tokia paprasta, kaip atrodo. Praktikoje dujinių katilų remontas prasideda nuo diagnostikos, o ne nuo detalės keitimo: matuojamas degimo efektyvumas, tikrinamas šilumokaitis, vertinama, ar katilas netaktuoja. Neretai paaiškėja, kad dešimtmetį veikiantis įrenginys techniškai sveikas, o problema – suderinime.
Kitais atvejais matavimai parodo priešingai: katilas dega su 12 procentų nuostoliu, ir jokie nustatymai to nepataisys. Tada skaičiuojama, ar remontas apsimoka, ar pinigai geriau tinka naujam įrenginiui.
Kodėl skirtumas išlieka metai iš metų
Įdomiausia, kad šis skirtumas beveik nekinta. Namai, kurie moka daugiau, moka daugiau ir kitą žiemą. Priežastis paprasta: kol sąskaita atrodo „normali”, niekas nieko nekeičia. Šeimos, kurios kartą suskaičiavo savikainą, kreipėsi į specialistus ir persiderino sistemą, dažniausiai tai padarė vieną kartą – ir toliau naudojasi rezultatu.
Vienas gatvės gyventojas tai apibendrino gana tiksliai: jis penkerius metus mokėjo už kaimyno klaidą, kurios pats nepadarė – tiesiog priėmė namą su tokiais nustatymais, kokius paliko statytojas, ir niekada nepaklausė, ar jie teisingi.
Nuo ko pradėti, jei skaičiai nepatinka
Pirmiausia – savikaina. Suvartojimas kilovatvalandėmis padalytas iš sumokėtų eurų. Antra – šilumnešio temperatūra. Jei ji nuolat virš 60 °C ir namas apšiltintas, kažkas nesuderinta. Trečia – radiatorių balansas: jei skirtingi kambariai šyla nevienodai, sistema kompensuoja tai perkaitindama viską.
Šie trys skaičiai kainuoja nulį eurų. O jų atsakymai dažnai paaiškina visą sąskaitos skirtumą.
