Restoranas Kaune atrado būdą paversti atliekas pajamomis – štai kaip tai veikia

Kai Mindaugas prieš trejus metus perėmė tėvo piceriją Kauno centre, finansai atrodė niūriai. Nuoma augo, produktų kainos šokinėjo, o klientai vis dažniau rinkosi pigesnę konkurenciją. Išgyvenimui reikėjo ieškoti kiekvieno euro.

Vieną vakarą, išnešdamas į konteinerį dar vieną kibirą panaudoto fritūro aliejaus, Mindaugas pagalvojo: „Ar tikrai niekas už tai nesumokėtų?”

Atsakymas jį nustebino.

Paslaptis, kurią žino ne visi restoranai

Pasirodo, panaudotas kepimo aliejus – ne šiukšlė. Tai žaliava, turinti realią rinkos vertę. Biodegalų gamyba Europoje sparčiai auga, o viena pagrindinių žaliavų – būtent tokie riebalai, kokie kaupiasi kiekvieno restorano virtuvėje.

Mindaugas susirado įmonę, kuri užsiima surinkimu. Po savaitės prie jo picerijos sustojo automobilis, paėmė sukauptą aliejų ir – svarbiausia – paliko pinigus.

„Pirmą kartą gyvenime gavau pinigų už tai, ką anksčiau tiesiog išmesdavau”, – juokiasi verslininkas. – „Suma nedidelė, bet per metus susidaro.”

Tokie atvejai Lietuvoje tampa vis dažnesni. Aliejaus atliekos nebėra problema – tai papildomas pajamų šaltinis tiems, kurie žino, kur kreiptis.

Kodėl tai vyksta būtent dabar

Atsakymas slypi Briuselyje. Europos Sąjunga užsibrėžė ambicingus klimato tikslus. Iki 2030 metų transporto sektoriuje bent 14 procentų energijos turi būti atsinaujinanti. Biodegalai – vienas greičiausių būdų šį tikslą pasiekti.

O biodegalams reikia žaliavos. Auginami rapsai nepadengia paklausos. Palmių aliejus – etiškai problemiškas. Lieka panaudoti riebalai – tie patys, kurie anksčiau keliaudavo į kanalizaciją.

Staiga tai, kas buvo laikoma bevertėmis atliekomis, tapo ieškoma preke. Rinka sureagavo greitai. Atsirado surinkimo įmonės, logistikos tinklai, perdirbimo gamyklos.

Lietuva – nors ir maža – šioje grandinėje turi savo vietą. Mūsų restoranų, kepyklų ir maisto fabrikų sugeneruojami kiekiai keliauja į Europą ir virsta degalais, kurie juda Vokietijos autobanuose ar skandinavų laivuose.

Kaip tai veikia praktiškai

Procesas paprastesnis nei galėtum pagalvoti. Restoranas ar kita maitinimo įstaiga susitaria su surinkėju. Gauna specialius konteinerius. Pildo juos panaudotu aliejumi. Periodiškai atvažiuoja automobilis ir pasiima.

Priklausomai nuo kiekių – restoranas arba nieko nemoka (atliekos paimamos nemokamai), arba gauna atlygį. Didesni generatoriai – maisto fabrikai, kepyklų tinklai – dažniausiai gauna.

Smulkūs surinkėjai, kurie aptarnauja konkrečius regionus, surinktą žaliavą perduoda stambesniems žaidėjams. Maisto (aliejaus) atliekų supirkimas – tai jų verslo pagrindas. Aiškios kainos, reguliarūs mokėjimai, ilgalaikiai santykiai.

Ko dauguma nežino

Yra keletas dalykų, kurie vis dar stebina naujokus šioje srityje.

Pirma – kiekiai. Vidutinė kavinė per mėnesį sukaupia 30–50 litrų panaudoto aliejaus. Atrodo nedaug, bet padauginus iš dvylikos mėnesių ir kelių šimtų kavinių – skaičiai tampa įspūdingi.

Antra – kokybės svarba. Ne bet koks aliejus tinka biodegalų gamybai. Pernelyg užterštas, sumaišytas su vandeniu ar kitomis atliekomis – vertė krenta. Profesionalūs surinkėjai moko klientus, kaip tinkamai kaupti.

Trečia – teisinis aspektas. Aliejaus išpylimas į kanalizaciją Lietuvoje draudžiamas ir baudžiamas. Tai reiškia, kad legalios alternatyvos – ne tik galimybė, bet ir būtinybė.

Psichologinis barjeras, kurį verta įveikti

Daugelis restoranų savininkų vis dar nesiima šio žingsnio. Ne todėl, kad nenorėtų papildomų pajamų – tiesiog nežino arba abejoja.

„Skamba per gerai, kad būtų tiesa” – dažna reakcija. Žmonės įpratę, kad už atliekas reikia mokėti, ne gauti. Kai kas bijo biurokratijos, sudėtingų sutarčių, papildomų rūpesčių.

Realybė kitokia. Profesionalios surinkimo įmonės viską sutvarko pačios – nuo konteinerių iki dokumentų. Restorano savininkui belieka pasirašyti sutartį ir pastatyti konteinerį patogesnėje vietoje.

Kitas barjeras – „pas mane per maži kiekiai”. Tačiau surinkėjai dirba ir su mažais generatoriais. Net keliasdešimt litrų per mėnesį – jau verta. Sumuojant daugelį mažų šaltinių gaunasi solidūs srautai.

Aplinkosauginis aspektas

Negalima pamiršti ir aplinkosauginės pusės. Panaudotas aliejus, patekęs į kanalizaciją, sukelia rimtų problemų. Riebalai kemša vamzdžius, formuoja kietus nuosėdų kamuolius, brangiai kainuoja komunalinėms tarnyboms.

Dar blogiau – nelegaliai išpiltas gamtoje aliejus užteršia dirvožemį ir vandens telkinius. Vienas litras gali padaryti žalos, kurios likvidavimas kainuos šimtus eurų.

Tuo tarpu tas pats litras, perduotas surinkėjams, taps biodegalų dalimi. Vietoj taršos – švari energija. Vietoj išlaidų – pajamos.

Vis daugiau restoranų savininkų tai supranta. Ir vis daugiau jų pasakoja savo klientams: „Mūsų atliekos virsta ekologiškais degalais.” Tai ne tik geras jausmas – tai ir marketingo pranašumas laikais, kai vartotojai domisi tvarumu.

Kas toliau

Biodegalų rinka tik augs. Aviacijos industrija jau dabar testuoja degalus, pagamintus iš panaudotų aliejų. Jūrų transportas eina ta pačia kryptimi. Paklausa didės – ir kartu didės vertė, kurią sukuria kiekvienas restorano konteineris.

Mindaugas iš Kauno apie šias globalias tendencijas daug negalvoja. Jam svarbiau, kad kas mėnesį į sąskaitą įkrinta papildomi pinigai. Nedidelė suma – bet pakanka padengti elektros sąskaitą ar nupirkti šiek tiek geresnių ingredientų.

„Tėvas turbūt nesuprastų”, – šypteli jis. – „Jo laikais atliekos buvo atliekos. Dabar viskas kitaip.”

Ir tikrai – viskas kitaip. Tie, kurie tai supranta anksčiau, laimi daugiau.