Spausdinti

Naujienos

Sukurta: 2020.05.27 / Atnaujinta: 2020.05.27 12:44

Kodėl paramos didinimas besivystančioms šalims naudingas verslui ir valstybei?

Prieš 15 metų tapusi ES nare Lietuva gavo ne tik Bendrijos privilegijas, bet ir prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus teikti pagalbą besivystančioms šalims ir tokiu būdu prisidėti prie atotrūkio tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių šalių mažinimo, be kurio tarptautiniu lygiu beveik neįmanoma įgyvendinti taikos, ekonominių, socialinių, aplinkosaugos ir kitų tikslų.  

Lietuva yra įsipareigojusi iki 2030 m. oficialiai paramai vystymuisi (OPV) skirti ne mažiau kaip 0,33 proc. bendrojo nacionalinio produkto (BNP), tačiau šis rodiklis mūsų šalyje ne tik gerokai kuklesnis, bet ir nuosekliai mažėja: 2019 m. jam smuktelėjus iki 0,11 proc., atsidūrėme visiškoje ES „uodegoje.“ Kitos ES valstybės besivystančioms šalims 2019 m. skyrė vidutiniškai 0,47 proc. nuo BNP, o šios srities lyderės – net  keliskart daugiau: Liuksemburgas – 1,05 proc., Švedija – 0,99 proc.,  Danija – 0,71 proc.

Lietuvos visuomenė itin mažai žino apie pagalbos besivystančioms šalims naudą, o kai kurių ekspertų nuomone, nei politinis, nei verslo elitas šio įsipareigojimo nevykdymo dažniausiai nėra linkęs sureikšminti ir netgi bando jį pateisinti manymu, kad vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos lėšos yra į balą išmesti pinigai, kuriuos būtų galima skirti kitoms nacionalinėms reikmėms. Tokį požiūrį iš dalies kursto ir dar tebejaučiamas „išlaikytinio sindromas“, kurį suformavo stipri priklausomybė nuo ES struktūrinės paramos. Kitaip tariant, patys mielai laukiame paramos, bet duoti kitiems neskubame.

Mes, kaip šalis donorė, iš esmės nebręstame ir kalbėdami, pavyzdžiui, apie Skandinavijos ar Beniliukso šalis, kurias laikome sektinais pavyzdžiais, nesusimąstome, kad mažiau išsivysčiusioms šalims teikiama pagalba ne tik reikšmingai prisidėjo prie šių  ES valstybių narių visuomenės sąmoningumo stiprinimo, politinio ir verslo elito brandos ugdymo, tačiau taip pat politinės įtakos tarptautinėje erdvėje stiprinimo ir naujų rinkų atvėrimo nacionaliniam verslui.

Daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių dėl būtinybės padėti besivystančioms šalims niekam nekyla  abejonių, nes iš esmės visiems aišku, kad vystomasis bendradarbiavimas yra ypatinga nacionalinės užsienio politikos sritis, kurioje puikiai dera ir vertybiniai, ir ekonominiai interesai.

Tie, kurie bent minimaliai supranta vystomojo bendradarbiavimo naudą, žino, kad nemaža dalis lėšų, kurios skiriamos kaip parama, po kiek laiko tiesiogiai ar netiesiogiai sugrįžta šalims donorėms.                                    

Remiantis tarptautinėmis studijomis, dvišalei paramai skirtas 1 JAV doleris per verslo ryšių plėtrą ilguoju laikotarpiu šaliai donorei sugeneruoja apie 2,15 JAV dolerių ekonominį efektą, o ES valstybių narių patirtis taip pat rodo, kad didžiausią vystomojo bendradarbiavimo politikai skirtų ES lėšų dalį susigrąžina šalys, kurios didžiausią dalį nacionalinio biudžeto lėšų skiria dvišalei pagalbai.

Mūsų visuomenės skeptišką požiūrį puikiai iliustruoja reakcija į vyriausybės sprendimą skirti 100 tūkst. eurų vertės humanitarinę pagalbą nuo Covid-19 nukentėjusioms ES rytų partnerystės šalims (Ukrainai, Moldovai, Armėnijai, Sakartvelui) ir dar 100 tūkst. eurų – už Lietuvą turtingesnėms  Italijai ir Ispanijai. Socialiniuose tinkluose tai sukėlė audringą pasipiktinimo bangą su pasikartojančiu leitmotyvu – „reikia rūpintis savais piliečiais, o ne kitomis valstybėmis.“

Komentatoriams ne itin rūpėjo faktas, kad visos už šias lėšas įgytos medicininės apsaugos priemonės buvo pagamintos Lietuvos įmonių. O tai, kad Ukrainos pasipriešinimas karinei agresijai prisideda prie Lietuvos ir viso Baltijos regiono saugumo ir tai, kad 2014-2020 m. mūsų šalis iš ES gavo paramos už maždaug 13 mlrd. eurų, iš kurių Italijos ir Ispanijos dalis sudarė apie 2,6 mlrd. eurų, tai yra 26 tūkst. kartų daugiau už Lietuvos paskirtą paramą, panašu, nedaug kam rūpi.

Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ekspertų manymu, Lietuvos visuomenė, ypač politikos bei verslo elitas, nepasieks reikiamos brandos, jeigu nebus išugdytas supratimas, kad padėdami kitiems padedame patys sau.

Todėl svarbu visapusiškai didinti visuomenės sąmoningumą formuojant palankesnį požiūrį į pagalbą besivystančioms šalims.

Vystomojo bendradarbiavimo ekspertų nuomone, taip pat ne mažiau svarbu neatidėliojant įgyvendinti vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės  politikos kokybinius ir kiekybinius pokyčius. Įsipareigojimas didinti OPV skiriamas lėšas yra ne tik Lietuvos garbės reikalas, bet ir pamatuotas ilgalaikės perspektyvos sprendimas, kuris leistų tarptautinėje erdvėje geriau realizuoti nacionalinius politinius ir ekonominius interesus. Nepavykus  susitarti dėl lankstaus finansavimo bei nuoseklaus oficialios paramos vystymuisi didinimo, palaipsniui prarasime Lietuvos patikimumą ES, nacionalinės ir užsienio politikos formavimo svertus bei ilgalaikę ekonominę naudą.

Straipsnis publikuotas „Verslo žiniose“.