Spausdinti

Naujienos

Sukurta: 2020.11.03 / Atnaujinta: 2020.11.03 18:01

Giedrė Biržytė. Po rinkimų: ar nusimato pokyčiai Lietuvos globalių iššūkių politikoje?

Anksčiau rašiau, kad Lietuva dar nėra subrendusi kaip šalis davėja. Tą rodo nusistovėjęs status quo: nepaisant oficialaus tarptautinio įsipareigojimo, nuo įstojimo į Europos Sąjungą, seimams ir vyriausybėms keičiant vienai kitą, iš esmės nepadidinome kasmetinės paramos, skirtos padėti besivystančioms šalims – demokratijos ir vakarietiškų struktūrų narystės siekiančioms Rytų kaimynėms, įstatymu išskirtoms kaip prioritetinėms.

Tebesisukiojame 0,11–0,13 proc. BNP arba maždaug 50 mln. Eur ribose. Kaip ir kitos smulkesnės ir jau nebe tokios naujos ES valstybės narės, įsipareigojome skirti 0,33 BNP. Deja, net ir tarp jų esame gale.

Kuo dėti mūsų renkami politikai? Ogi tuo, kad šia problema jie nesidomėjo. Kaip ir pinigų skirstymo ar surinkimo mechanizmu, paramos projektų rezultatų matavimo ir efektyvumo aspektais. Deja, nebūta ankstesniuose seimuose diskusijų ir dėl vystomojo bendradarbiavimo politikos vizijos. O ir kompetencija šiais klausimais buvo skylėta, todėl ir štilis. Nenuostabu. Jei galima vadinti šią politiką nebrandžia, tai tos brandos nebūta ir tarp valdžios atstovų. Pinigai nedideli, visuomenė taip pat nelabai pagauna, apie ką tas vystomasis bendradarbiavimas ir kodėl. Vienintelė viešojo dėmesio išimtis – migracijos banga iš Afrikos 2015 m., kai virė diskusijos apie pabėgėlių skirstymą, tačiau ne tiek daug apie migracijos priežastis, kuo reikėjo domėtis, kaip sakoma, vakar.

Koks gi tas status quo išskyrus itin kuklią biudžetinę pinigų dalį? Tebėra Vystomojo bendradarbiavimo įstatymu nelanksčiai įtvirtintas tranzicijos į demokratiją patirties perdavimas. Bet ar tai vizija, o gal vaizduotės stoka, savų žmonių gabumų neįvertinimas? Ar nereiktų peržiūrėti šio tikslo, kai pasaulis susiduria su naujais iššūkiais, o to paties žanro mokymai jau vyksta antrą dešimtmetį. Ką apie tą demokratizacijos patirtį apskritai gali pasakyti naujoji karta, kuri augo ir gyvena jau naujoje realybėje, o šios dalis – klimato kaita, pabėgėliai, dar prieš koroną skersai išilgai maišomos besivystančios šalys ir net tos pačios demokratijos erozija savo namuose, Europoje.

Žinoma, per beveik 20 m. praktikos įgyvendinta nemažai šaunių paramos projektų: pasižymėta Afganistano Goro provincijoje, mūsų tam tikrą paramą jaučia Sakartvelas, Ukraina ir Baltarusijos demokratiniai judėjimai, Lietuvos karių misijos Somalyje ir Malyje vertos tik pagyrimo. Ir tai iš pinigų, kuriuos skiriame dvišalei paramai. 80 proc. nuo minėtų 50 mln. Lietuva įmoka į daugiašalius fondus, taip neduodama šanso rimtesniam lietuviškų gerųjų praktikų eksportui. Klausimas sau ir politikams: ar galime daugiau ir ambicingiau? Tebūnie – vieniems pagalba vystymuisi būna įrankis, o kitiems – vertybė savaime. Kad ir kokia būtų motyvacija, svarbu, kad jos pakaktų išjudėti iš inertiško status quo. Win – win arba iš tokių pastangų laimėtume ir mes, ir kiti.

Ką programoje rašo rinkimų favoritė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)? Ko gero, būtent šios partijos nuostatos bus svarbiausios ateinančius 5 m. Konservatoriai, kaip ir dauguma kitų į Seimą patekusių partijų, programoje išreiškia susirūpinimą, kad vystomojo bendradarbiavimo finansavimas nėra pakankamas. Taip pat aiškiai įvardina, kad įsipareigojimų nevykdymas yra problema, kaip ir strateginio požiūrio, lyderystės, įvairių visuomenės grupių įtraukties trūkumas ar sukuriamos vertės matavimas. Pagirtina, kad problemas mato ir įvardina, tačiau kokius problemų sprendimus žada?

Deja, partija neprisimena Lietuvos tarptautinio įsipareigojimo ir padidinti finansavimo neužsibrėžia. Partijos atstovė Giedrė Balčytytė, šios srities profesionalė, internetinėje diskusijoje plėtoja, kad finansavimą reiktų didinti ne biudžeto pinigais, o pritraukiant ir konsoliduojant kitus lėšų šaltinius: privatų verslą, nevyriausybinių organizacijų pajėgumus ir kt. Idėja gera: įtrauktesnis veikimas būtų dar geriau nei viena eilutė, dėl kurios susitartų atsakingos ministerijos, ir galų gale Seimui balsuojant in corpore už visą šalies biudžetą. Kuo daugiau veiksmo, diskusijų, tuo daugiau aiškumo ir bendradarbiavimo rastųsi tarp skirtingų sektorių. Tik ar atsiras taip reikalinga nuosekli lyderystė, reikalinga tam, kad vyktų tvarus bendradarbiavimas tarp skirtingų sektorių ir veikėjų?

Konkreti inovacija, kurią siūlo konservatoriai – atskiros agentūros kūrimas, t. y. institucinės sąrangos pokytis. Šiai numatomas toks mandatas: a) įgyvendinti sutartus vystomojo bendradarbiavimo politikos strateginius uždavinius, b) kurti ir įgyvendinti strategines partnerystes su kitomis šalimis partnerėmis, c) telkti viešąjį, privatų ir nevyriausybinį sektorius tikslams siekti, d) padėti kurti ir įgyvendinti finansinius instrumentus, skirtus vystomojo bendradarbiavimo veikloms finansuoti, e) matuoti ir vertinti sukuriamą vertę bei rezultatus. Tokios institucijos veikla, pasak partijos, neturėtų priklausyti nuo politinio ciklo ir turėtų užtikrinti sutartos politikos tęstinumą nepriklausomai nuo jų.

Tai – drąsus siūlymas, turint omenyje, kad viešojo sektoriaus plėtimas visuomenėje sulaukia didelio pasipriešinimo. Taip pat tektų peržiūrėti Užsienio reikalų ministerijos vaidmenį, kuris lig šiol yra dominuojantis ir pagal įstatymą pats svarbiausias formuojant ir įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką.

Kalbant apie viziją, naujos institucijos atsiradimas vizijos negarantuoja. Ką apie ją galima rasti TS-LKD programoje? Vystomąjį bendradarbiavimą partija įvardina kaip užsienio ir ekonominės politikos įrankį, todėl nuosekliai programoje jo tikslus sieja su aktyvia demokratizacijos ir europinės integracijos rėmimo politika Rytų partnerystės šalyse. Atskirai iškelia didesnę pagalbos ambiciją Ukrainai – siūlomas ukrainietiškas „Maršalo plano“ variantas. Pagalba Baltarusijai rišama su režimo kaita ir oficialia pozicija dėl Astravo atominės. Kol kas tai nieko naujo, nes ir užsienio politikoje nieko labai naujo nenumatyta.

Klausimas, ar turėtų vystomojo bendradarbiavimo politika būti vien „svarbus užsienio ir ekonominės politikos įrankis“? Europos valstybėse yra skirtingų pavyzdžių ir praktikų. Ar nevertėtų būsimiems valdantiesiems pasvarstyti, ar tai nejudinama? Gal visgi reiktų pradėti nuo kito galo: įsivertinti, kurioje konkrečioje ir ne tokioje abstrakčioje kaip demokratizacija srityje esame stiprūs. Tokią atradę, specializuotis, sutelkti finansus, vidaus veikėjų jėgas ir tada bendradarbiauti su partneriais globaliu mastu. Tokia niša taptų Lietuvos vizitine kortele ir neabejotinai padidintų minkštąsias Lietuvos galias.

Svarbu, kad pasirinktoje nišoje galėtume jaustis tvirtai. O tokią rasti nelengva: kai jau atrodo, kad galime pasidžiaugti skaitmeniniais registrų sprendimais, potvynis serverinėje paplauna ir pasitikėjimą šia mūsų stiprybe. Kai įtikim, kad esame gamtą mylintys ir mokantys ją tausoti, tai atsivėdėję su korupciniu kvapeliu imam kirsti miškus ar netikėtai atrandam, kad nuosava įmonė dešimtmetį teršė brangiausią mūsų gamtos perlą – Kuršių nerijos įlanką.

Tiek iš esmės galima rasti konservatorių programoje. Fragmentuota ir be didesnio polėkio, bet bent jau su institucine inovacija, kol kas netvirtai simbolizuojančia pokyčių užmojį. Kiekviena parlamentinių partijų programa galėtų būti išsamesnė ir būti papildyta kitais vystomojo bendradarbiavimo politikos aspektais. Tai natūraliai įvyktų partijų programų rengėjams pamačius saviškę kitų kontekste, pasilyginus, padiskutavus.

Štai, ko gero, būsimi koalicijos partneriai – Laisvės partija – tiesiai šviesiai rašo rinkėjams, kad vystomojo bendradarbiavimo finansavimo didinimas yra būtinas (kartu didinant ir užsienio politikos finansavimą). Partija pagirtinai detalizuoja ir kitas svarbias vystomojo bendradarbiavimo potemes, pavyzdžiui, migracijos ir pabėgėlių klausimą.

„Sieksime, kad Lietuva išliktų atvira ir svetinga pabėgėliams iš įvairių kraštų, nepaisant jų etninės kilmės, rasės, tautybės ar išpažįstamos religijos. [...] Pakeisime Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, numatant prieglobsčio prašytojams teisę dirbti. Tobulinsime integracijos paslaugų teikimo sąlygas taip, kad būtų atsižvelgiama į individualaus pabėgėlio poreikius ir sėkminga integracija“. Tokia aiški pozicija yra sveikintina, tik kaip šiai partijai sektųsi susitarti su konservatoriais pabėgėlių ar paramos didinimo klausimais?

Jei bus solidi parlamentinė dauguma, valdantiesiems norint pokyčius bus kur kas lengviau pasiekti. Bet įdomu, ar rastųsi platus palaikymas Seime valdančiųjų idėjoms? Juk vystomojo bendradarbiavimo klausimas nėra toks jau labai skaldantis. Pažiūrėkime, ką savo programose numato tikėtinos opozicijos atstovai.

Štai socialdemokratai laikosi identiškos pozicijos Rytų partnerystės šalių atžvilgiu kaip konservatoriai, bet tuo neapsiriboja ir kalba itin reikalinga tema – apie migraciją iš Afrikos ir šio žemyno problemas. „Turime sukurti saugius ir teisėtus būdus kovoti su migracijos priežastimis, įskaitant klimato kaitą. Tam reikės naujos ir efektyvios partnerystės su Afrika bei nuoseklaus Europos investicijų „Maršalo plano“ šiam kaimyniniam žemynui.” Sakyčiau, tikrai pažangus siūlymas, rezonuojantis su Europos Komisijos nauju kursu, į ką galėtų atsižvelgti ir kitos partijos. Tai siejasi su išdėstomu požiūriu, kad tarptautinėje plotmėje Lietuva neturėtų likti vieno klausimo valstybe, o globalūs iššūkiai turėtų atsispindėti mūsų užsienio ir vidaus politikoje. Pavyzdžiui, programoje teigiama, kad reikalingas efektyvus koordinavimas, kad būtų pasiekti Darnaus vystymosi tikslai.

Darbo partijos programa nieko konkretaus apie VB politiką nepažymi. Šiai partijai derėtų konkretinti, detalizuoti priemones, strategijas ir / arba vykdomos politikos principus, kuriais bus remiamasi siekiant su vystomuoju bendradarbiavimu susijusių tikslų siekimo. Reikia paminėti, kad daug dėmesio klimato kaitai skiria už Seimo slenksčio rinkėjų valia likusi Lietuvos žaliųjų partija. Pagirtina, kad ji prasmingai siūlo plėsti vystomojo bendradarbiavimo politikos veikėjų tinklą ir tematiką, išnaudojant atsinaujinančios energijos ar energinio efektyvumo pranašumą.

O kokios pozicijos laikėsi ir tebesilaiko benueinantys valdantieji? Būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos vicepirmininko Tomo Tomilino nuopelnas, kad per šią kadenciją buvo padarytas turbūt vienintelis konkretus Seimo darbas šioje srityje: priimta rezoliucija dėl Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo Lietuvoje. Surašyti sveikintini principai, net ir skatinama didinti finansavimą vystomajam bendradarbiavimui.

Tik, deja, toliau rezoliucijos darbai nenukeliavo. Per šią kadenciją taip pat parengtas ir priimtas nacionalinis pažangos planas, kurio 9.6 uždavinys yra „Stiprinti valstybės interesus ir tarptautinius įsipareigojimus atitinkančią vystomojo bendradarbiavimo politiką“, iki 2030 m. numatant paramos įsipareigojimo – 0,33 proc. BNP dalies šiai politikai – pasiekimą. Kas toliau laukia šio dokumento ir konkrečių uždavinių, pamatysime netrukus. Deja, tęstinumo politikoje, nepriklausomai nuo valdančiųjų kaitos, pas mus retai kada būna, nors užsienio politikos sritį galima vadinti viena nuosekliausių.

Taigi, ar Seimo rinkimuose pasisekus TS-LKD, galima tikėtis pokyčių vystomojo bendradarbiavimo politikoje? Toks lūkestis gali išsipildyti palankiai susidėjus kelioms aplinkybėms. Pirma, jei partija bus linkusi laikytis rinkiminės programos. Antra, jei užsienio reikalų ministro kėdę turės ši partija, koks asmuo ją užims. Jei bendru sutarimu ši atiteks Laisvės partijai, o tuomet labiausiai tikėtina – Aušrinei Armonaitei – didelis dėmesys bus skiriamas užsienio politikos didesniam finansavimui apskritai, vystomajam bendradarbiavimui in corpore. Tada matytųsi, ar užtektų lyderystės parako įtikinti konservatorius dėl finansavimo didinimo, o vystomasis bendradarbiavimas apskritai neliktų dėmesio paraštėse.

Trečia, ar status quo pusę situaciją bus linkę keisti institucijų senbuviai – valstybės tarnautojai ir diplomatai, kurie vienaip ar kitaip formuojantys dabartinę politiką. Ketvirta, jei ministras pirmininkas, o labiausiai tikėtina ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė palaikys iniciatyvas iš apačios, o gal net užduos vertybinį toną viršuje. Tai galima iš dalies prognozuoti: konservatorių sąrašo vedlė pasižymi tvirtomis nuostatomis ir vystomojo bendradarbiavimo dalykų išmanymu, tiek iš globalių iššūkių perspektyvos, tiek iš finansinių instrumentų, kai vadovavo Finansų ministerijai. Tuo galima įsitikinti paklausius jos minčių dar per prezidento rinkimų kampaniją.

Galiausiai, išjudėti iš status quo gali pavykti, jei klausimas neprapuls per kitus darbus, nesutrukdys suinteresuotų veikėjų kompromisai ir Lietuvos neužgrius didžiuliai nauji iššūkiai. Mažai prognozuojam pasaulyje daug kas gali įvykti, bet atsiritusios iki mūsų globalių problemų bangos vienaip ar kitaip tikrai primins apie tarpusavio sąsajas ir, atrodytų, tolimų besivystančių kraštų realijas. Opiausios jų – klimato kaita ir didžiulė pajamų ir galimybių nelygybė. Ką gali padaryti rinkėjai?

Jie gali reikalauti iš politikų, kad rinkiminės programos nebūtų pamirštos. Jie gali nuolat kelti rūpimus klausimus viešojoje erdvėje. Taip pat sąmoningai rinktis balsuojant: politikų-kandidatų atkakliai klausti, ką jie padarys, kad Lietuvos vaidmuo vykstant pasaulio iššūkiams būtų aiškesnis ir matomesnis? Kokią asmeninę atsakomybę mato juos sprendžiant? Kokį vertybinį toną jie renkasi? Dar galima padaryti poveikį balsuojant antrajame ture ir atiduodant savo balsą vienmandatėse. Tam gali praversti programų peržvelgimas, o dabar ar ateity – konkretūs klausimai kandidatams. Ir tai jau būtų žingsnis brandesnės visuomenės link, o kartu – ir link vystomojo bendradarbiavimo politikos.

Straipsnis publikuotas lrt.lt