„Su vištiena“ ir „vištienos skonio“ – ne tas pats: ką iš tiesų sako pakuotės etiketė

Esmė: gyvūnų pašarų ženklinimą Europos Sąjungoje reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 767/2009, o pramonės ženklinimo gaires rengia Europos naminių gyvūnėlių ėdalo pramonės federacija FEDIAF. Iš jų matyti, kad vienas žodis pavadinime gali reikšti ir ketvirtadalį produkto, ir vos juntamą ingrediento kiekį.

Pakuotės priekis skirtas parduoti, galinė pusė – informuoti. Dauguma šeimininkų žiūri į pirmąją, nors tikroji informacija slepiasi antrojoje. Išnagrinėkime, ką reiškia pagrindiniai etiketės elementai ir ką iš jų galima suprasti nebūnant veterinarijos dietologu.

Pavadinimo taisyklė: skaičiai, kurių nėra ant pakuotės

FEDIAF gairėse nustatyta, kaip ingrediento paminėjimas pavadinime susijęs su jo kiekiu:

• „Vištiena šunims“ (ingredientas pačiame pavadinime) – ne mažiau kaip 26 % to ingrediento;
• „Daug vištienos“, „turtingas vištienos“ – ne mažiau kaip 14 %;
• „Su vištiena“ – ne mažiau kaip 4 %;
• „Vištienos skonio“ – tik tiek, kad skonis būtų juntamas; minimalaus kiekio nėra.

Taigi dvi panašiai atrodančios pakuotės gali skirtis vištienos kiekiu kelis kartus, nors abiejose ji minima pavadinime.

Panaši logika taikoma ir kitiems ingredientams – jautienai, ėrienai, lašišai. Todėl pakuotes verta lyginti ne pagal didžiausią šriftą, o pagal tikslų pavadinimo formuluotę ir procentą sudėties sąraše, jei jis nurodytas.

Pilnavertis ar papildomas pašaras

Tai viena svarbiausių, bet dažniausiai praleidžiamų eilučių. Pilnavertis pašaras turi patenkinti visus šuns mitybos poreikius, jei duodamas pagal rekomenduojamą normą. Papildomas pašaras – ne: tai skanėstai, kai kurie konservai ar priedai, kurių vienų nepakanka. Jei šuo ilgą laiką gauna tik papildomą pašarą, jam gali trūkti svarbių maistinių medžiagų, nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo sotus ir patenkintas.

Sudėtis mažėjančia tvarka

Ingredientai išvardijami pagal svorį mažėjančia tvarka. Tačiau yra niuansas: svoris skaičiuojamas iki apdorojimo. Šviežia mėsa turi daug vandens, todėl sudėties sąrašo pradžioje ji atrodo įspūdingai, o išdžiovinus jos dalis gerokai sumažėja. Džiovinta mėsa ar mėsos miltai, atvirkščiai, sąraše gali atsidurti žemiau, bet būti koncentruotesni.

Dar viena gudrybė – ingredientų „skaidymas“. Jei tas pats šaltinis, pavyzdžiui, kukurūzai, išvardytas keliomis formomis, kiekviena atskirai gali atsidurti sąrašo viduryje, nors kartu jų būtų daugiausia.

Analitinės sudedamosios dalys

Etiketėje nurodomi žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena ir žali pelenai. Žodis „žali“ čia nereiškia „nevirti“ – tai laboratorinio nustatymo metodo pavadinimas. Šie skaičiai rodo kiekį, bet ne kokybę: baltymų procentą gali padidinti ir augaliniai šaltiniai, kurie šuniui pasisavinami kitaip nei gyvūniniai.

Kaip palyginti sausą ėdalą ir konservus

Tiesiogiai – negalima. Konservuose daug drėgmės, todėl jų baltymų procentas atrodo mažas. Lyginti reikia sausosios medžiagos pagrindu.

Pavyzdys: konservuose nurodyta 8 % baltymų ir 78 % drėgmės. Sausosios medžiagos yra 22 %. Baltymų joje – 8 ÷ 22 ≈ 36 %. Taip apskaičiuota vertė jau palyginama su sausu ėdalu, kuriame drėgmės paprastai apie 10 %.

Priedai ir jų pavadinimai

Etiketėje nurodomi ir priedai: vitaminai, mikroelementai, antioksidantai, konservantai. Kai kurie jų žymimi E numeriais, ir tai nebūtinai blogai – pavyzdžiui, natūralūs tokoferoliai, saugantys riebalus nuo apkartimo, taip pat turi savo kodą. Svarbiau ne pats kodas, o tai, kad etiketėje aiškiai nurodyta, kas ir kokiais kiekiais pridėta.

Šėrimo norma – orientyras, ne įsakymas

Lentelė ant pakuotės skaičiuojama vidutiniam šuniui. Kastruoti, mažiau judantys ar vyresni šunys dažnai turi gauti mažiau, aktyvūs ir jauni – daugiau. Patikimiausias rodiklis – šuns kūno būklė: šonkauliai turėtų būti apčiuopiami, bet nematomi, o žiūrint iš viršaus matyti juosmuo.

Ką etiketė nepasako

Etiketė nepasako, kaip konkrečiam šuniui tiks pašaras. Du kokybiški produktai su panašia sudėtimi gali visai skirtingai paveikti virškinimą, kailio būklę ar energijos lygį. Todėl etiketė – pirmasis filtras, o ne galutinis atsakymas.

Pakeitus pašarą, verta kelias savaites stebėti išmatų konsistenciją, kailio blizgesį, svorį ir apetitą. Jei šuo energingas, kailis blizga, o svoris stabilus, tikėtina, kad pasirinkimas geras. Jei atsiranda niežulys, virškinimo sutrikimai ar svoris ima keistis, verta pasitarti su veterinaru.

Taip pat atkreipkite dėmesį į tinkamumo datą ir laikymo sąlygas. Atidarytas sauso ėdalo maišas geriausiai laikomas sandariai uždarytas, vėsioje vietoje, nes riebalai oro poveikyje pamažu oksiduojasi.

DUK

Ar „be grūdų“ reiškia sveikiau?

Nebūtinai. Sveikam šuniui grūdai nėra kenksmingi; begrūdis pašaras aktualus tada, kai veterinaras patvirtina jautrumą konkrečiam ingredientui.

Ką reiškia „be dirbtinių priedų“?

Dažniausiai – be sintetinių dažiklių ar konservantų. Tai nereiškia, kad pašare nėra pridėtų vitaminų ir mineralų – jie būtini.

Kaip keisti pašarą?

Palaipsniui, per 7–10 dienų, kasdien didinant naujo pašaro dalį ir mažinant seno.

Ar etiketėje turi būti nurodytas gamintojas?

Taip. Privaloma nurodyti už ženklinimą atsakingą asmenį, partijos numerį ar datą ir tinkamumo laiką – tai svarbu, jei tektų pranešti apie problemą.

Šaltiniai: Reglamentas (EB) Nr. 767/2009, FEDIAF ženklinimo gairės; etikečių pavyzdžiams peržiūrėtas šunų maistas „Anivet“ e. parduotuvėje.